Standartinė
Ricardas » 14 Gru 2013, 07:51
Odinukas Meškinas
O neišsidirbinėjant saldainių negalite vaikams duoti? Atnešti, padalinti, vaikus pradžiuginti? Būtinai reikia skraidyti, barstyti saldainius, pratinti vaikus prie "Rusijos džiunglių" įstatymų - kad vaikai pultų rinktų nuo žemės purvinus saldainius ir stipresnis, kad gautų tiek kiek nori ir iš silpnesnių kad atimtų? Skriaudžiamą vaiką, dar paskatinate būti labiau nuskriaustu, nešiotis tą neteisybę širdyje visą gyvenimą nuo kūdikystės, o po to stebitės, kad gatvėje subadomas praeivis ir niekas jam nepuola padėti? Nesistebėkite - žiaurumo ir nejautros kultą pardedate skiepyti tokiomis "labdaros akcijomis" jūs. Nors gal jums px tie vaikai visiškai, patys ieškote progos pasireklamuoti.
Ai Varom
Labas, Aš esu Aivaras, komandos narys. Komentaras vertas penktadienio 13! Neabejojau, kad ši diena vis tiek kažkaip save išreikš. Visų pirma noriu padėkoti už tiesiai ir atvirai išreikštą nuomonę, kritika pakrato bet kuriuo atveju.
Taigi istorija apie lietų.
Motorizuotų parasparnių sporto komandos MadPilots berniukus suvienijo aistra skraidyti, o į komandą susibūrėm sportinių ambicijų vedami. Nors mūsų skraidymo sezonas tęsiasi ištisus metus, tačiau visos varžybos tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra organizuojamos vasarą. Laisvalaiko ilgus maršrutinius skrydžius (virš 5 val.) skrendam taip pat šiltuoju metų laiku, nes žiemą jau po pusvalandžio ore esi sustiręs į ragą. Tad nieko nelieka, kaip birbinimas aplink pirtis. Ir apart to, kad skrendi, pats skrydis neturi įprasminimo.
Skristi yra unikalus jausmas. Žmogui lemta eiti, plaukti, nerti, bet pats kaip gamtos kūrinys jis negali skraidyti. Tik matydamas paukščius jis pradėjo svajoti skristi. Žmogaus svajonės virto AISTRA, kuri buvo tokia stipri, jog žmonės dalinosi ja virš 500 metų kurdami mechanizmus, kol sugebėjo pakilti į dangų. Amžinybės prasme mes gyvename nuostabiu laiku, nes žmogus gali skraidyti.
Prisimenam save vaikais ir mūsų svajones skristi. Seniausias dalykas mano gyvenime, ką atsimenu iš savo vaikystės yra svajonė skraidyti. Vėliau pirmoje klasėj rugsėjo 1 piešiau piešinį, kad užaugęs būsiu lakūnas Svajonės užteko, kad gyvenimas ir klostėsi link dangaus.
Pas vaikus skrendam todėl, kad norim įkvėpti svajoti ir svajoti skraidyti. Norime pasidalinti savo aistra. Saldainius mėtome, nes taip mums pasirodė gražiausia. Iš pradžių galvojom atrasti kokį svajojantį vaikį ir išmokinti jį skraidyti sukonstruojant jam visą įrangą, vėliau galvojom visus paskraidinti dviviečiais parasparniais, bet dar ne viską esam ir pajėgūs padaryti dėl juridinių dalykų.
Šiandien Saldainių Lietuje skris iki 20 sparniukų, atvažiuoja visa margumynė bendraminčių iš kelių miestų, broliukai iš Latvijos. Bendraminčiai iš Anglijos užsakė „Aviacijos Pasaulį“. Keturis metus jau skridom, vienam vaikui nulyja po 0,5 kg. Tada tūpiam, duodam pasmalsauti įrangos. Jiems žiauriai smagu
O tada varom pas Kęstą į pirtį..
Meškuti, ar esi kada svajojęs paskraidyt? Turėsiu dvivietę įrangą, atvaryk. Pagaliau aplenksi bites
P.s. Prie saldainių prisegam po uodegėlę, o jei smulkūs, tai po 4-5 į maišiuką ir tada uodegėlę
P.s.s. Bet neduoti saldainių iš viso dėl to, kad kažkas iš kažko gali atimti? Čia tai tu jau zagnuul..