Na, kad jau Ričardas išreklamavo tai ačiū jam, nes kai bandžiau skristi pirmą kartą su papildomu baku kuro (Kaunas-Žiežmariai-Prienai-Kaunas), jis man visa vakarą kompanija palaikė per raciją.
Retai kada taip papuola – sekmadienis+rytų vėjas. Čia, manau yra ilgiausias galimas atstumas, kai nereikia kirsti LT sienos. Bandžiau visaip matuoti per maps.lt, man daugiau nesigavo, i Nidą skristi nenorėjau, dėl vandens, be to atstumas būtų toks pat. O su google street view dabar galima namuose sėdint išsianalizuoti visus starto ir pakilimo keliukus, apžiūrėti kiekvieną tašką, kur startuoti ir kur nusileisti. Mano paramotore 16ltr bakas, o papildomai priekyje prisikabinau dar 14ltr. Iš esmės reikėjo tik gerų aplinkybių – išeiginės ir stipresnio rytų vėjo, o viską atsimatavau susižymėjau gps‘e dar savaitę prieš skrydį. Visą šeštadienį, kas dvi valandas žiūrėjau meteo.lt, nes viskam galėjo sutrukdyti lietus ir neaišku buvo, kada reikės startuoti. Iš Kauno išvažiavom ryte apie 6.30 val. grįžom iš Šventosios apie 21.30 val., maždaug ant antro LT-Angola kėlinio. Sunkiausia skrendant bent jau man yra vienu metu stebėti aukštį ir kryptį, nes paramotoras neskrenda tiesiai kaip lėktuvas.
Labai noriu padėkoti mano vairuotojui Arnui, kuris per diena sukorė ~1000km ir Tverečiaus užkardos pasieniečiams, kurie atsižvelgė į mano prašymą startuoti nuo Vosiūnų kaimo, nes ten per upelį praktiškai galėjau pamojuoti Baltarusijos pasieniečiams
Starto sąlygos buvo žiaurios, nes praktiškai lijo lietus, vėjas virš 5-7m/s, kitavertus dėl stipraus vėjo buvo lengva pakilti. Suskridus pirmus kilometrus supratau, kad per mažai apsirengiau - drėgmė ir vėjas smelkėsi kiaurai. Su vairuotoju ėjom lenktynių ir man, skrendant į vakarus be spydo sėkėsi palaikyti greitį virš 70km iki posūkio ties Bėčiūnais (netoli Ignalinos). Reikėjo išskristi iš rytinio LT „atsikišimo“ ir tada pasukti i šiaurės vakarus. Padarius posūkį į ŠV, vėjas buvo šiaurės rytų, tai greitis kiek apmažėjo, bet laikėsi virš 60km/h. Buvau sau pažadėjęs, kad jei mažiau nei 60km/h, tai leidžiuosi žemyn, nes nelabai užteks kuro. Iki Panevėžio oras tikrai buvo prastas. Panevėžyje mačiau skraidančius paramotoristus, bet susisiekti nepavyko. Link Šiaulių oras pradėjo gerėti, o kai išlindo saulutė ir pasirodė pirmieji termikai, skristi pasidarė kur kas smagiau. Be to ir vėjas įgavo aiškesnę rytų kryptį. Šiauliai-Telšiai-Plungė... Nuo Plungės jau mačiau jūra ir supratau, kad pasieksiu tikslą. Visai prie finišo, nukrito variklio apsukos ir iš 500m aukščio liko tik 140m, bet kažkaip staiga vėl viskas pradėjo veikti ir paskutinius km lengvai įveikiau. Nusileidus pirmiausiai negalėjau išjungti variklio, nes vėl eilini kartą, kažkur užtrumpino STOP mygtukas. Vėl ačiū Arnui, kuris pagelbėjo. Gerai, kad sparnas nusileidus nubėgo į priekį, taip pavyko išlaikyti sveikas ir stropas, ir propelerį.
Turėjau 30ltr kuro, nusileidus dar buvo likę apie 6ltr. Vadinasi dar būtų galima įveikti 60-80km daugiau, tik tokiu atveju tektu skristi link Liepojos. Technika atlaikė išbandymą, keisčiausia, kad propeleris, kuris jau turbūt kokius keturis kartus klijuotas, irgi nesubyrėjo
Nežinau, dėl ko galėjo nukristi apsukos, bet manau manajam JPX tokia kelionė nelabai patiko Tepalo pyliau negailėdamas 300g/10ltr kuro.
Ech. Atsiskraidžiau dabar kokiam mėnesiui. Šiandien skaudą viską ką gali skaudėti. Visiems gero rudens!!! Saulius