Tik nepagalvokit,kad man stogas pavažiavo,na šiaip kalnuose gera nuotaika,gera savijauta,užplūsta energija.Norisi kaip vaikystėje dūkti.Kalnų oras,svaiginantys aukščiai,nuostabūs vaizdai,tyla,ramybė.Koks nors praskrendantis bimbalas,musė,karvių varpeliai,žolės šnarėjimas,tiesiog sielos palaima,išsilaisvinimas nuo miesto triukšmo,bėgimo,skubėjimo.Nereikia nei kunigo,kalnams atlieki išpažintį,apsivalai nuo viso susikaupusio brudo.Euforijoje ir šokinėju,stoviu ant galvos.
Kai kam aš gal ir pridurkas,bet toks jau aš esu.jei būtume visi rimtais veidais,pasaulis būtu nuobodus,ar ne?
Tačiau už euforines akimirkas,kartais tekdavo smarkiai paprakaituoti.Kalnai yra kalnai,padrąsko atsakančiai.Pasiima savo užmokestį.Vieną slovėną trenkė į šlaitą,vienam iš mūsiškių teko skleisti atsarginį,kitas skrisdamas tandemu su žmona,susisuko lizdą medyje.Gerai saviškiai iškėlė,nereikėjo gelbėjimo tarnybų.
Mano kelionės draugui galingas frontalas Skridau virš jo ir būtent tą momentą stebėjau.Jis dar žalias tai išsigandau,gerai,kad viskas baidėsi gerai.
Porą momentų ir aš gaudžiau sparną.Toks jausmas,kad jis neapjodinėtas eržilas ir nori tave išmesti iš balno.Aš atsargus nešoku stichijai ant ragų,bet niekada nežinai kas tavęs laukia už gyvenimo posūkio.Tai išėjęs į tiesiąją ir šokinėju iš laimės.
